- storungis
- storuñgis, -ė adj., smob. (2), storùngis (1) storulis, dručkis: Graži moteriškaitė, sau ne per aukšta, o storuñgė Vlk. Ir ta storuñgė pėkščia eina Alk. Jūs šitas vaikas tokis storùngis, in tėvą Rdm. Iš to vyruko tikras storùngis Pns. Prašom, – atsiliepė už durų daktaro balsas, ir storungė ritosi pro duris K.Bor. Mano tėvas nedidukas, storungė̃lis Pls.
Dictionary of the Lithuanian Language.